Iš Druskininkų istorijos

Druskininkų vandens undinės ir jų mylėtojai Mitologinės undinės, arba vandens nimfos, nuo seno laikomos Druskininkų vandens šaltinių globėjomis. Lengvos ir gundančios, jos maudydavosi mėnesienoje, viliodamos nekaltus jaunuolius. Adomas Mickevičius jas įamžino baladėse “Svitezis” ir “Svitezietė”, o Julijus Slovackis - dramoje "Baladina". Druskininkų miesto pavadinimas kilęs iš žodžio "druska". Jau XIX a. “Lenkijos karalystės ir kitų slavų šalių geografiniame žodyne" pažymėta, kad "Druzgienniki" (Druskininka) yra neteisingi pavadinimai. Iki Antrojo pasaulinio karo miestelio pavadinimas su viena "n" buvo rašomas ir oficialiuose dokumentuose, ir leidiniuose apie vietinių vandenų gydomąsias savybes, ir vietiniuose žurnaluose, pavyzdžiui, tarpukario metų “Undinė” arba XIX a. pirmosios pusės "Druskininkų šaltinių undinė”. Druskininkai, gražiai įsikūrę tarp vaizdingų kalvų ir miškų, yra dviejų upių - Nemuno ir Ratnyčios - santakoje. Aplink esantys ežerai (Baltajis Bilsas, Grūtas, Ilgis, Latežeris) nuo seno traukia lankytojus, poilsiautojus ir turistus. "Ežerų pakrantėse augmenija sudaro tarsi didžiulius du tamsius piltuvus, kurių dugnuose išsilieję vandenys atspindi mėlyną dangų. Uždengti nuo vėjų, jų nejudina nė menkiausia banga ir jie amžinai tūno paslaptingi, mėlyni, nekalti kaip mergelės akys", - rašoma tarpukario laikotarpio ataskaitoje.

Teksto autorė Liliana Narkowicz

Druskininkų sūrymas

 

Seniausiuose šaltiniuose apie Druskininkus minima, kad idėja tirti vietos vandenis pagal jų cheminę sudėtį kilo valdant karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Oficialų išsamų Druskininkų žemės ir vandens tyrimą (geologiniu ir cheminiu požiūriu) 1838 m. Rusijos valdžia pavedė atlikti chemikui Ignacui Fonbergui (1801-1891), profesoriaus Andriaus Sniadeckio mokiniui ir įpėdiniui. Fonbergas, carinio dvaro gydytojas, vėliau Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijos profesorius, pirmuosius tyrimus Druskininkuose atliko dar studijuodamas Vilniaus universitete.

 

Prieškario laikraščiuose taip pat minima, kad jau XVI a. kryžiuočiai dabartinių Druskininkų apylinkėse gamino druską. Lenkų kalba rašęs lietuvių istorikas Teodoras M. Narbutas (1784-1864), inicijavęs Druskininkų gydyklų statybą, šia informacija netikėjo, tačiau 1845 m. užrašė daugybę garbaus amžiaus vietos gyventojų pasakojimų. Tarp jų ir vieną tokį: „Buvo (Druskininkuose) tinkami sūrūs šaltiniai, iš kurių vanduo buvo verdamas mediniuose kubiluose variniais dugnais, vėliau katiluose, o galiausiai druska buvo renkama labai plačiuose ir plokščiuose mediniuose induose. Taip surinkta druska buvo verdama švariame Nemuno vandenyje, o atvėsusi ji tapdavo balta kaip pienas ir buvo pati naudingiausia maistui gaminti.”

 

Tarpukariu buvo tiriama ir Druskininkų šaltinių vandens cheminė bei vaistinė sudėtis. Juk tai buvo populiari gydykla. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Druskininkus kasmet aplankydavo keli tūkstančiai žmonių. Druskininkus reklamavo lenkiški laikraščiai, tarp jų ir Vilniaus, ypač “Rytų kresai” ir “Undinė”. Rašytojai rašė apie druskos šaltinių privalumus ir miesto istoriją. Viename iš prieškario eilėraščių „Druskininkų paplūdimyje” undinė minima kaip vietinių vandenų globėja:

 

Tu apsigaubi sidabrinių miglų skraiste

Nuostabioji Druskininkų šaltinių deivė.

Ir kas tave sutiko – visada atsisveikina su gailesčiu,

O kas tave matė – sunkiai pamiršta…

Garsūs lankytojai

 

Ilgą laiką Druskininkuose nebuvo kapinių, esą tam, kad neatbaidytų lankytojų. Artimiausios kapinės buvo už kelių kilometrų esančioje Ratnyčioje. Šiose kapinėse yra žymus istorinis antkapinis paminklas, žymintis vietą, kur palaidotas etnografas ir poetas Jonas Čečiotas (1796-1847), Adomo Mickevičiaus draugas nuo mokyklos laikų Naugarduke. Filomatas Čečiotas, nuteistas tremčiai Sibire, į Lenkiją grįžo tik 1841 m. Nepagydomai susirgęs tuberkulioze, jis nesėkmingai ieškojo išsigelbėjimo Druskininkų sūrymo voniose. Po jo mirties iš draugų ir tautiečių aukų jam buvo pastatytas didingas paminklas, ant kurio iškaltas jam skirtas Antonio Edvardo Odineco eilėraštis.

 

Kurorte taip pat lankėsi kompozitorius Stanislovas Moniuška (1819-1872), kuris čia ir gydėsi, ir koncertavo, taip papildydamas šeimos biudžetą.

Kompozitoriaus laikais „gydytojai buvo sunkiai pasiekiami”, todėl buvo naudojamasi vietinių žiniuonių, o prireikus – ir šarlatanų paslaugomis. Populiariausias gydytojas buvo lietuvis valstietis Surmetis (Sūraučius). Tik XIX a. viduryje Druskininkuose visam laikui apsigyveno gydytojas Ksaveras Volfgangas kartu su savo seserimi poete Jadvyga. Kartu jie 1844-1846 m. leido vietinį periodinį leidinį „Druskininkų šaltinių undinė”. Ksaveras Volfgangas (mirė 1864 m.) išleido kelis mokslinius traktatus apie Druskininkų mineralinį vandenį, taip pat receptus ir rekomendacijas pacientams, kaip jį vartoti. 1848 m. kartu su Jozefu Ignacu Kraševskiu, kuris taip pat kartais lankydavosi Druskininkuose, Vilniuje jie išleido disertaciją „Druskininkai, literatūrinė ir medicininė apybraiža”. Vasaros sezono metu daktaras Ksaveras turėjo pagalbininkų, Vilniaus medicinos draugijos narių arba medikų, dėstančių universitete ir praktikuojančių Vilniaus ligoninėje. Jie derino malonius dalykus su naudingais, t. y. darbą ir laisvalaikį. Susirinkusios šeimos turėjo nemokamą maitinimą ir nakvynę. Vienas iš svečių buvo daktaro Ksavero brolis Johanas Frydrichas Volfgangas, vaistininkas ir botanikas, gyvenęs Paluknyse (dabar Trakų r.).

 

Iš netoliese esančio Gardino į Druskininkus gydytis atvykdavo ir rašytoja Eliza Ožeškienė (1841-1910), antrą kartą ištekėjusi – Nahorskienė. Jos laikais Gardinas ir Druskininkai, kurių apylinkėse taip pat gyveno lietuviai, buvo panašios tautinės sudėties: beveik pusę jų sudarė lenkai ir tiek pat žydų. 1878 m. Druskininkuose ir jų apylinkėse gyveno 417 gyventojų.

Ne trumpiau kaip tris savaites

Gydymo ir atostogų sezonas oficialiai truko nuo gegužės 13 d. iki spalio 13 d. 1881 m. sezono metu lankytojus aptarnavo 4 gydytojai. Medicinos personalo poreikis buvo akivaizdžiai didesnis, nes buvo tikima, kad Druskininkų vandenų sudėtis (sūrymas, bromas, jodas) yra vaistas nuo reumato ir atneša palengvėjimą sergant lytinių takų ligomis. Pirmuoju atveju buvo naudojamos vonios su vietoje virta druska, o antruoju – “motininis tirpalas”, skirtas „mirkymui ir įtrynimui”, kuris turėjo būti panacėja nuo moteriškų negalavimų.

Turtingesniems žmonėms XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Druskininkuose buvo pastatyta 150 medinių elegantiškų namų ir vilų. Prieš tai čia buvo įkurtas pasivaikščiojimo parkas su rekreaciniu sodu, pastatyta pirtis, o esant blogam orui įrengta dengta galerija. Per žaviąją Ratnyčios upę buvo nutiesti keli mediniai tiltai su baltomis ažūrinėmis baliustradomis. Maždaug nuo 1850 m. čia veikė teatro scena, kurioje buvo sėkmingai statomos komedijos.

Nors rašytiniuose šaltiniuose minima, kad į Druskininkus buvo vykstama gydytis dar XVIII a., tačiau dėl to meto keliavimo sunkumų pasiekti Druskininkus buvo nelengva. Tik 1862 m. nutiestas Varšuvos-Vilniaus-Peterburgo geležinkelis palengvino keliautojų gyvenimą. Tačiau reikia prisiminti, kad Pariečės geležinkelio stotelė buvo už 18 km nuo Druskininkų. Tarpukariu važinėjo autobusai ir privatūs automobiliai, tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo šį atstumą įveikdavo aristokratai ir dvarininkai (vargšai tuo metu nevažiuodavo atostogauti ir gydytis) daugiaviečiais arklių traukiamais omnibusais arba keturių arklių vežimais. Keturių arklių vežimas buvo to meto turtuolių mada. Reikėtų nepamiršti, kad žmonės keliaudavo su tarnu, tarnaite, aukle, o kartais ir su savo virėja. Jie veždavosi ne tik tiek drabužių, kad jų užtektų užpildyti bent dvi spintas, bet ir nedidelius baldus, pavyzdžiui, rašomąjį stalą, kanarėles ir papūgėles narveliuose, mylimus šunis ir kates, kartais net… neūžaugas.

Pirmasis Biržų ordinatas Jonas Konstantinas Tiškevičius (1801-1862) buvo gavęs giminaičių ir draugų laiškų, kuriuose buvo aprašomos viešnagės prie Druskininkų vandenų. Buvo rekomenduojama ten vykti ne trumpiau kaip 3 savaitėms, nes priešingu atveju varginanti kelionė atims jėgas, kurias pavyko atgauti viešnagės metu. Gydymas vandenimis buvo laikomas veiksmingu. Buvo giriami šokių vakarai, socialiniai susitikimai klube, sveikas kaimiškas maistas ir konditerijos gaminiai à là Paris. Nebuvo pamirštas vakarinės mados reviu, ypač vakare, kuriame daugiausia dalyvaudavo privačios karietos (karietos, šezlongai, landarai) ir madingomis skrybėlaitėmis bei suknelėmis pasipuošusios damos. Pageidaujamos spalvos – sendinto aukso, žalia, violetinė. Pasirodo, kartu su besigydančiais čia atvykdavo ir visuomenės pakraščių atstovų – vagių, sukčių, gudruolių, mėgstančių gyventi svetima sąskaita, ir lengvo elgesio damų.

Turizmas šiame miestelyje suklestėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pasak 1930 m. naujienų pranešimų, prie Grūto ežero buvo galima surengti pikniką, nes to paties pavadinimo kaimelio gyventojai pigiai pardavinėjo plačiai liaupsinamą naminę viso grūdo duoną ir geros kokybės pieno produktus. Ilgio ežere buvo prieplauka, kurioje buvo galima išsinuomoti valtis, ir bufeto tipo užeiga. Prie Latežerio ežero buvo pastatyti aštuonių vietų turistų nakvynės namai su virykle ir erdvia veranda su vaizdu į ežerą (verandoje buvo rekomenduojama pusryčiauti ir vakarieniauti žvakių šviesoje). O Baltajo Bilso ežeras, ilgas ir platus, buvo palankus buriavimui. Pakrantėse niekur netrūko žvejų ar žvejybinių valčių, nes žuvų gausūs vandenys traukė ir žvejus. Kuklesniuose Druskininkų svečių namuose, skirtuose vidutiniam piliečiui, buvo patiekiama „ryte žuvis, pietums – grybai, vakare – žuvis ir arbata”. Elegantiškuose viešbučiuose (XIX a. pabaigoje Druskininkuose jų buvo keletas), tarp kurių išsiskyrė “Europos viešbutis”, buvo patiekiami aristokratų verti valgiai, įskaitant šaltą prancūzišką sriubą „Vichyssoise”, kurios pagrindą sudarė porai ir bulvės. Ši sriuba, bet su sviestiniais skrebučiais, ne sezono metu buvo patiekiama karšta Oginskių, Tiškevičių ir Platerių rezidencijose Lietuvoje.

Tarpukariu aristokratai ir žemvaldžiai dažniausiai vykdavo gydytis į užsienio kurortus. Kad kapitalas netekėtų iš šalies, Lenkijos valstybė nusprendė sudaryti tinkamas sąlygas Druskininkuose gyventi ir gydytis taip pat ir žiemos sąlygomis. Kurorto komisijos ir Druskininkų draugijos nariai svajojo apie lankytojus iš visos Lenkijos, kuriuos į Druskininkus turėjo pritraukti tinkamos vietovės ir klimato sąlygos, o taip pat kad sentimentų vedami atvyktų žmonės, kuriems “vietinių miškų, bendravimo su vietiniais žmonėmis ir vietinio maisto reikia dėl sveikatos“. Maršalas Juzefas Klemensas Pilsudskis mėgo šiuos paprastus kaimo patiekalus. Kaprizingas gydytojų ir rekomenduojamų dietų atžvilgiu, jis ne kartą buvo atvykęs gydytis į Druskininkus. Nors jo romanas su ten dirbusia jauna gydytoja vertas atskiro straipsnio, verta prisiminti, kad maršalo pirmojo pasirinkimo desertas buvo “jo mėgstamiausios žemuogės iš Druskininkų miškų”.

Pasakojama, kad XVI a. šioje vietovėje mėgo lankytis Žygimanto Senojo žmona karalienė Bona, kuri taip pat kentėjo nuo moteriškų negalavimų. Pasakojama, kad laukuose tiek moterys, tiek vyrai "mirkydavo savo sėdimąsias pušų kubiluose”. Čia verta paminėti, kad moterys kelnaites pradėjo dėvėti tik XIX a. antroje pusėje. Laikytasi nuostatos, kad tai, kas pridengta, yra patraukliau, todėl tuo metu apatinius dėvėjo tik koketės. Druskininkų vandenys taip pat raminamai veikė virškinimo problemų turinčius žmones.