Mineraliniai vandenys pagal ištirpusių mineralų kiekį skiriami į penkias grupes:

1. Silpnos mineralizacijos (iki 2 g/l)
2. Mažos mineralizacijos (2-5 g/l)
3. Vidutinės mineralizacijos (5-15 g/l) (1-3 grupės vandenys dažniausiai geriami)
4. Didelės mineralizacijos (15-35 g/l)

5. Vandenys, kurių mineralizacija didesnė negu 35 g/l, skiriami į specialią sūrymų grupę. Tokie vandenys negeriami, vartojami tik vonioms.

Sausas mineralinis vanduo™

Sąvoka „sausas mineralinis vanduo“ reiškia kristalinį produktą, kuris išgaunamas taikant tradicinį druskos gamybos metodą – kristalizaciją. Nepertraukiamo garinimo metu, kondensuojantis sūrymui, jo paviršiuje susidaro plonas trapių druskos kristalų sluoksnis (Fleur de sel), kuris surenkamas, džiovinamas ir paruošiamas išoriniam vartojimui.

Sausas mineralinis vanduo™ yra pagamintas iš ypatingai didelės mineralizacijos sūrymo, kurio koncentracija siekia 93 g/l. Šis sūrymas išgaunamas iš 715 m gylio gręžinio. Produkto gamybos metu nenaudojami jokie priedai ar konservantai. Unikalus milijardų metų senumo vanduo, pasitelkiant šilumą išgarinamas, o jame ištirpusios mineralinės medžiagos tiesiog pavirsta druskų kristalais. Priešingai nei įprastos vonios druskos, sausas mineralinis vanduo  nėra tiesiog kvapikliais prisotinta valgomoji akmens druska, jį sudaro nepakartojamas natūralių mineralinių druskų ir mikroelementų mišinys. Ištirpintas gėlame vandenyje produktas atgauna savo pirmapradę būseną ir pavirsta mineralizuotu vandeniu. Dozuojant produktą galima pasiekti norimą vonios mineralizaciją, o reguliuojant vandens temperatūrą išgaunami skirtingi poveikiai odai ir kūnui.

Visas vonios druskų asortimentas čia

Natūrali sūrymo sudėtis

Sūrymas, iš kurio gaminamas Sausas mineralinis vanduo™ priskiriamas natrio chloridinių mineralinių vandenų grupei. Šio sūrymo ištirpusių mineralinių medžiagų suma yra 92773 mg/l.  Vandens pH yra 6,54 (mažai rūgštus).

Viename litre sūrymo yra 28360 mg Natrio (Na⁺), 313 mg Kalio (K⁺), 4236 mg Kalcio (Ca²⁺)  1896 mg Magnio (Mg²⁺), 55550 mg Chlorido (Cl^–), 2293 mg Sulfato (SO₄^2-), 83 mg Hidrokarbonato (HCO₃^–), 0,78 mg Fluorido (F^–), 2,3 mg Boro (^–). Sūrymo radioaktyvumas įvertintas Radiacinės saugos centro laboratorijoje ir neviršija minimalių leistinų ribų. Vandens mikrobiologinės sudėtis ištirta Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje, užterštumo patologiniais mikroorganizmais nenustatyta.

Sauso mineralinio vandens išorinis naudojimas

Efektyvus ir ilgalaikis rezultatas pasiekiamas tik tuomet, kai sausas mineralinis vanduo naudojamas reguliariai ir griežtai pagal paruošimo instrukciją. Vieną kursą sudaro 12-24 procedūros. Vonią rekomenduojama daryti ne dažniau nei kas 2-3 dienas.

Kursą rekomenduojama kartoti 4 kartus per metus. Pirmąkart rekomenduojame išbandyti pusę normos:  50 g, 38°C, 15 min. Kitus kartus kaip nurodyta instrukcijoje.

Nerekomenduojama vartoti nėščiosioms ir vaikams iki 3 metų. Turint rimtų sveikatos sutrikimų būtina pasitarti su gydytoju.

Išoriškai naudojamo mineralinio vandens veikimas

Išoriškai naudojant mineralinius vandenis pagrindinė poveikio vieta – oda ir poodiniai audiniai. Suaugusio žmogaus odos plotas – 1,5–2 m², sudarantis 4–6 %, o kartu su poodine narveliena iki 18% kūno masės. Tai didžiausias žmogaus organas. Odoje gausu kraujagyslių ir limfos indų, nervinių skaidulų ir jų galūnėlių, prakaito ir riebalų liaukų, plaukų folikulų. Oda – sudėtinga anatominė – fiziologinė sistema, jungianti organizmą su išorine aplinka, aktyviai dalyvaujanti  aplinkos poveikių priėmime, vertinime ir reagavime į juos. Odos glaudų funkcinį ryšį su organizmu patvirtina ir jos genezė – oda ir nervų sistema embrione vystosi iš to paties ektoderminio sluoksnio.

Oda atlieka ne tik mechaninę apsauginę funkciją, bet yra ir svarbi organizmo imuninės sistemos dalis.

Mineralinio vandens veikimo pagrindas – sudėtingas organizmo sistemų atsakas į mechaninius, temperatūrinius ir cheminius mineralinio vandens poveikius. Oda atsako ne tik vietinėmis reakcijomis. Vandenyje veikiami ne tik odoje ir poodyje esantys eksteroreceptoriai, bet ir kraujagyslių sienelėse, vidaus organuose esantys interoreceptoriai. Informacija apie aplinkos pasikeitimus, kartu ir pačioje odoje vykstančius specifinius pokyčius ir reakcijas, nerviniais ir humoraliniais keliais, per sudėtingas neuro – endokrinines jungtis perduodama į aukštesnius vegetacinės ir centrinės nervų sistemos centrus, esančius nugaros, pailguosiuose ar net galvos smegenyse, kur jie analizuojami ir transformuojami į atsakomąsias kokybines ir kiekybines organizmo reakcijas.

Išoriškai naudojamo mineralinio vandens veikimas organizmui aiškinamas mechaniniu (hidrostatiniu), terminiu (fiziniu) ir cheminiu poveikiais. Toks skirstymas – sąlyginis, padedantis  aiškiau suprasti mineralinio vandens poveikių ypatumus. Paprastai jų poveikiai sumuojasi, papildo vienas kitą. Atsakomąsias organizmo reakcijas į išorinį mineralinio vandens poveikį gali paleisti ir hipoksinė aplinka, susidaranti tarp vandens, jo druskų suformuoto „apsiausto“ ir odos, kurioje gausi eksteroreceptorių ir kapiliarų sistema, susijusi su organizmo humoralinėmis sistemomis. Čia prasideda atsakomųjų neurorefleksinių reakcijų grandinė.

Mechaninis poveikis

Mechaninio poveikio dydis priklauso nuo procedūros tipo. Vandens slėgis į panardintą kūną ar jo dalį yra tiesiogiai proporcingas panardinimo gyliui. Mažiausias – vonioje, didesnis baseine, duše, sūkurinėse ar panašiai veikiančiose voniose. Nors hidrostatinis slėgis vonioje nedidelis, tačiau pasiskirsto netolygiai. Pilnoje vonioje virš kojų yra 40–60 cm vandens sluoksnis, virš krūtinės – 5–10 cm. Spaudimo skirtumai keičia odos ir poodinių audinių, tuo pačiu ir viso organizmo kraujotaką ir širdies darbą. Didėja kraujo pritekėjimas į dešinę širdį iš kūno paviršiaus ir kojų kraujagyslių, kartu palengvėja kairiosios širdies darbas (padidėja širdies sistolinis ir minutinis tūriai, retėja širdies susitraukimų dažnis). Spaudimas į krūtinės ląstą, pilvo sienelę keičia kvėpavimą – pasunkėja įkvėpimas, palengvėja iškvėpimas. Pakilus diafragmai mažėja gyvybinė plaučių talpa ir iškvėpimo rezervinis tūris. Tai keičia kvėpavimo gilumą, ritmą, dėl to alveolėse mažėja deguonies, didėja angliarūgštės. Sumažinus vandens kiekį vonioje ar pakeitus kūno padėtį, šis santykis pagerėja.

Ilgalaikis odos receptorių dirginimas veikia vegetacinius ir aukštesniuosius centrinės nervų sistemos centrus. Stiprėja slopinimo procesai, vyrauja parasimpatinis aktyvumas. Kliniškai tas pasireiškia nuskausminančiu ir sedatyviniu efektu Elektrolitų susikaupimas kūno paviršiuje sumažina garavimą iš odos, pertvarko termoreguliacinius procesus, kyla vidinė kūno temperatūra.
Vonios metu per odą patenka 5–20 g vandens. Suprantama, kad tokiame vandens kiekyje ištirpusių mineralinių medžiagų nėra daug. Odos barjerą lengviau įveikia vandenyje ir riebaluose tirpstančios medžiagos. Vienos medžiagos patenka transepiderminiu keliu, kitos per poras ir odos priedus. Iki vonios prakaito liaukos vykdo ekskrecinę funkciją, o vonioje, pakilus aplinkos temperatūrai, didėjant prakaitavimui, jų latakai pereina į inkrecinę veiklą ir rezorbuoja vandenyje esančius makro- ir mikroelementus. Mineralinės medžiagos, įveikusios odos barjerą čia kaupiasi, susidaro pirminis jų depo, iš kurio vėliau patenka į kitus organus – antrinius depo, pvz., jodas – skydliaukėje, bromas – įvairiose galvos smegenų struktūrose, geležis – eritrocituose, angliarūgštė – kepenyse, kur dalis jungiasi su glikogenu ir kt.
Lėtai ir labai mažai per odą patenka natrio, magnio, geležies (daugiau per gleivines). Iš mineralinio vandens, turinčio 46 mg/l jodo ir 37 mg/l bromo vonios metu į organizmą patenka 0,2 mg jodo (artimas paros, patenkančios su maistu kiekiui) ir 1 % bromo kiekio, patenkančio su paros maistu. Iš mineralinio vandens, turinčio 50 mg/l geležies į organizmą patenka 1 – 2 % su maistu patenkančios geležies kiekio. Todėl per odą į organizmą patekę kai kurių mineralinių medžiagų maži kiekiai nėra farmakologiškai reikšmingi ir negali nei konkuruoti, nei patikimai stiprinti jų, patenkančių į vidų natūraliu keliu – per virškinamąjį traktą veikimo.
Natrinio chloridinio mineralinio vandens cheminį veikimą daugiau lemia ne mineralinių medžiagų patekimas per odą į vidines organizmo terpes, bet susidariusio druskų „apsiausto“ įvairiapusis veikimas į organizmo homeostazės mechanizmus. Šie du procesai papildo vienas kitą – galinga aferentinė impulsacija iš odos receptorių sąveikauja su transkutaniniu keliu patekusiais, nors ir nedideliais kai kurių mineralinių medžiagų kiekiais.

Terminis poveikis

Oda ir 2–3 cm. storio poodžio sluoksnis keičia temperatūrą priklausomai nuo aplinkos ar su oda kontaktuojančio faktoriaus temperatūros. Temperatūros jutimas susijęs su specifiniais šilumos ir šalčio receptoriais. Šalčio receptorių tankis yra didesnis negu šilumos. 1 cm 2 odos paviršiaus yra 6–13 šalčio ir 1–3 šilumos receptoriai. Šilumos jutimas vandenyje, jos reguliacijos procesai dėl žymiai didesnio šilumos laidumo, konvekcijos, garavimo, mechaninio vonios veikimo, skiriasi nuo šilumos jutimų ore.
Didėjant vandens temperatūrai, organizme stiprėja kraujotaka, aktyvėja fermentiniai ir kiti vietiniai ir bendrieji biocheminiai procesai, padidėja biologiškai aktyvių medžiagų sintezė. Visa tai stimuliuoja regeneracinius ir reparacinius procesus audiniuose – atsipalaiduoja raumenys, minkštėja randai, mažėja skausmas, didėja sąnarių judesių amplitudė.
Padidėjus vidinei kūno temperatūrai kraujotaka odoje padidėja iki 6,1 l/min. (gėlo vandens vonioje – iki 4,8 l/min.). Odoje daugiau gaminasi fiziologiškai aktyvių medžiagų, stimuliuojama tukliųjų ląstelių veikla, o tai keičia heparino aktyvumą – mažėja trombocitų agregacija ir adhezija, keičiasi histamino, serotonino ir kitų biologiškai svarbių medžiagų aktyvumas. Jos patekę į kraują, veikia nervų ir endokrininę sistemas, veikia hiposensibilizuojančiai, stimuliuojamas odos bakteriocidinis aktyvumas. Odos kraujotakos stiprėjimas, biologiškai aktyvių medžiagų joje susikaupimas didina odos imunines savybes, kurias dar daugiau sustiprina endokrininės sistemos aktyvumo didėjimas – mažėja G ir A imunoglobulinų , didėja T–limfocitų.
Neilgai trunkančios (6 – 8 min.) vėsios vonios tonizuoja nervų ir kraujotakos sistemas (šaltis didina kraujagyslių lygiųjų raumenų tonusą), o šiltos ir karštos – veikia atpalaiduojančiai ir nuskausminančiai. Šiluma sumažina kraujagyslių lygiųjų raumenų tonusą, užblokuoja nervų ir raumenų jungtis, todėl pasikaitinę jaučiame silpnumą.

Cheminis poveikis

Specifinį mineralinio vandens vonių veikimą lemia vandens fizinės – cheminės savybės.

Natrinio chloridinio vandens vonios keičia odos anatomines struktūras, kraujagysles, receptorinį aparatą. Pradinis trumpalaikis odos receptorių sudirginimas vonios metu, keičiasi ilgalaikiu veikimu iš „apsiausto“ – papildomo mineralinių medžiagų depo, iš kurio jau po vonios veikiamas organizmas. „Apsiaustas“ po vonios išsilaiko keletą valandų (arba iki nuplaunamas gėlu vandeniu) ir tampa ilgalaikiu nervinių receptorių odoje dirgikliu, keičiančiu jos reaktyvumą, mikrocirkuliaciją, medžiagų apykaitą. Odoje padidėja biologiškai aktyvių medžiagų (pvz., histamino), veikiančių organizmo homeostazės procesus. Ilgalaikis odos receptorių dirginimas veikia vegetacinius ir aukštesniuosius centrinės nervų sistemos centrus. Stiprėja slopinimo procesai, vyrauja parasimpatinis aktyvumas. Kliniškai tas pasireiškia nuskausminančiu ir sedatyviniu efektu Elektrolitų susikaupimas kūno paviršiuje sumažina garavimą iš odos, pertvarko termoreguliacinius procesus, kyla vidinė kūno temperatūra.

Lėtai ir labai mažai per odą patenka natrio, magnio, geležies (daugiau per gleivines). Iš mineralinio vandens, turinčio 46 mg/l jodo ir 37 mg/l bromo vonios metu į organizmą patenka 0,2 mg jodo (artimas paros, patenkančios su maistu kiekiui) ir 1 % bromo kiekio, patenkančio su paros maistu. Iš mineralinio vandens, turinčio 50 mg/l  geležies į organizmą patenka 1 – 2 % su maistu patenkančios geležies kiekio. Todėl per odą į organizmą patekę kai kurių mineralinių medžiagų maži kiekiai nėra farmakologiškai reikšmingi ir negali nei konkuruoti, nei patikimai stiprinti jų, patenkančių į vidų natūraliu keliu – per virškinamąjį  traktą veikimo.

Natrinio chloridinio mineralinio vandens cheminį veikimą daugiau lemia ne mineralinių medžiagų patekimas per odą į vidines organizmo terpes, bet susidariusio druskų „apsiausto“ įvairiapusis veikimas į organizmo homeostazės mechanizmus. Šie du procesai papildo vienas kitą – galinga aferentinė impulsacija iš odos receptorių sąveikauja su transkutaniniu keliu patekusiais, nors ir nedideliais kai kurių mineralinių medžiagų kiekiais.